// Zayn
Po pokalbio su Rebecca praėjo jau keletas valandų, tačiau vis dar negaliu galvoti apie nieką kitą. Nuo visiškos laimės iki visiškai priešingų jausmų ir vos per kelias valandas... Tuomet, kai naktį ji pasakė, jog mane myli, jaučiausi kaip niekada anksčiau gerai. Maniau, jog būsiu pirmasis, kuris tai pasakys, ir nesitikėjau, jog tai nutiks tokiomis aplinkybėmis, tačiau buvau beprotiškai laimingas. Vienintelė mergina, kurios noriu šalia, pasako, jog myli, kas nebūtų laimingas? Jaučiu ir žinau, kad Rebecca yra toji mergina. Niekad nemaniau, kad būdamas vos dvidešimties jau būsiu sutikęs merginą, su kuria ir noriu praleisti visą savo likusį laiką... Per šį laiką spėjau tai suprasti, jog be jos nenoriu daugiau nieko šalia savęs. O tuomet ji ima ir pasako, jog neturėjo to omenyje ir nenorėjo pasakyti, jog mane myli. Žinau, kad Rebecca nežino, ką ji pasakė, tačiau šiuo metu tai nedaug ką keičia.
- Zayn, - išgirstu merginos balsą už savęs ir kaip ji atsidūsta. - Kas ne taip? - švelniai paklausia rankomis apsivydama mano liemenį ir skruostą priglausdama man prie nugaros.
- Viskas gerai, - sumurmu.
- Juk žinai, jog gali man pasakyti. - pasako, kuomet rankomis atsirėmęs į spintelę žvelgiu pro langą į kiemą. - Aš nieko neslepiu nuo tavęs, nenoriu, kad ir tu slėptum...
Atsidūstu. Žinau, kad Rebecca teisi, tačiau tuo pačiu ir abejoju, ar ji pati nori žinoti, kas yra. Tokie žodžiai turėtų būti pasakyti apgalvoti, blaivia galva ir tikrai turint tai omenyje, o ne netyčia pernelyg daug išgėrus ir nesuprantant, ką sakai.
Atsisuku į merginą ir suprantu, jog ji vis dar prastai jaučiasi. Rebecca apsirengusi juodas treningines kelnes ir tokios pat spalvos kiek per plačią maikutę. Ilgi juodi plaukai surišti į netvarkingą kuoduką, o pati nepasidažiusi, tačiau vis vien tai man gražiau už bent ką kitą.
- Viskas gerai, - pakartoju darkart atsidusdamas. - Tiesiog mažai miegojau, - ir, regis, Rebeccai to užtenka. Ji šypteli, tačiau aš neprisiverčiu padaryti to paties.
- Eime, - Rebecca suima mano ranką. - Jaučiuosi kiek pavargusi ir taip pat neišsimiegojusi, tad užsakiau maistą mums į namus. - pasako ir kilstelėjusi ranką uždeda ją man ant kaklo ir nagais švelniai pakaso. - Nenoriu daugiau nieko veikti, eime, pasijungsime filmą ar ką. Jeigu neturi daugiau planų, noriu šią dieną praleisti dviese...
Sumurma su nedidele šypsena veide ir pasistiebusi trumpai pabučiuoja mane, o aš suprantu, kad net jeigu ir turėčiau planų, jie būtų atidėti. Nors šiuo metu ir pykstu, tačiau vis vien nepasirinkčiau su niekuo kitu praleisti dienos kaip su Rebecca. Nepykstu ant jos, ji juk nežino, kas nutiko ir yra nekalta dėl to, tačiau visa šita situacija mane erzina. Ji nenorėjo nieko blogo tačiau jos žodžiai, kad tai nieko nereiškė, skaudina. Ji turi žinoti kas nutiko. Visgi privalau jai pasakyti.
Einant į svetainę mergina visąlaik laiko mano ranką. Atsisėdame ant sofos, tačiau Rebecca lieka kiek nepatenkinta, jog atsisėdu šiek tiek toliau nuo jos. Tiesą sakant ir pats nežinau, kodėl tai padarau.
- Šiandien elgiesi labai keistai, - sumurma Rebecca rankomis apsikabindama mano kaklą ir atsiguldama ant sofos tad neturiu kito pasirinkimo, kaip galvą padėti merginai ant krūtinės. Atsidūstu ranką permesdamas jai per liemenį, kuomet ji nagais švelniai masažuoja man galvą. - Pasakyk, jog mudu nesusipykome šiąnakt.
- Ne, - negarsiai ištariu. - Nesusipykome.
- Ar pasakiau ką nors, ko turėčiau gailėtis? - atsargiai paklausia.
- Tikriausiai.
- Atleisk, juk ir pats žinai, kad išgėrę žmonės kartais pasako išties kvailų dalykų.
Nieko neatsakau. Ši situacija tokia apgailėtina. Rebecca galvoja, jog naktį mudu susipykome, ar kad ji pasakė ką nors blogo, tačiau iš tiesų blogiausias dalykas buvo pasakytas ryte. Ir taip, tikriausiai ji tikrai pasakė kvailą dalyką...
- Ar pasakysi, kas nutiko šiąnakt? - pagaliau paklausia priversdama mane dar kartą atsidusti. Atsisuku į merginą.
- Tikrai nori žinoti? - Rebecca linkteli. - Naktį nepasakei nieko blogo. Tai ryte pasakyti žodžiai...
- Kas tai? - vėl švelnus merginos balsas nuskamba tylioje svetainėje.
- Šiąnakt pasakei, kad... - nusisuku neatlaikęs merginos juodų akių žvilgsnio. - Myli mane, - sumurmu ir pajuntu, kaip Rebeccos kūnas įsitempia. Tikriausiai dabar ji norėtų, jog vis dėlto būtų pasakiusi ką nors blogo. Ką nors, už ką užtektų atsiprašyti. Kažką, ką pasakę išgėrę žmonės gailisi.
Mėginu atsitraukti, tačiau jos rankos ir vėl susirakina ties mano kaklu ir neleidžia to padaryti. Atsidūstu.
- Aš... - tačiau jos balsas užlūžta. Jaučiu, kokia ji sutrikusi.
- Žinau, jog nenorėjai to pasakyti, tai buvo klaida. Aš suprantu. Sumurmu.
- Aš... Žinoma nebūčiau to išdrįsusi pasakyti, bet... - ištaria po kurį laiką trukusios tylos, per kurį, tikriausiai, mąstė, ką turėtų pasakyti. - Bet aš nemanau, jog tai klaida... - Ir vėl atsisuku į Rebeccą, kuri taip pat žvelgia į mane. - Atsiprašau, aš nežinojau... Maniau nutiko kažkas išties blogo. - Jos balsas nervingai dreba. - Aš... nemelavau. Tai nebuvo... - jis vis užsikerta kalbėdama. - ta nebuvo tušti žodžiai...
Dabar jau pajuntu, kaip nusišypsau. Nors ir nedidele, bet pagaliau tikra šypsena.
- Aš jaučiuosi taip pat, - pagaliau tariu žvelgdamas į juodas akis matydamas, kaip Rebecca plačiai nusišypso. Kaip gera pagaliau tai pasakyti garsiai.
Mergina rankomis dar stipriau apsiveja mano kaklą prispausdama mane prie savęs. Taip pat nesugebu sulaikyti šypsenos apsikabindamas merginą. Jos viena ranka laiko stipriai apsikabinusi mano kaklą, kol kita glosto man plaukus, pečius, nugarą... Išgirstu, kaip Rebecca švelniai sušnarpščia nosimi ir šiek tiek atsitraukiu nuo merginos. Matau jos skruostais tekančias ašaras ir veidą puošiančią šypseną. Pirštais nuvalau jos ašaras ir palinkęs švelniai pabučiuoju merginą jusdamas, kaip ji apsikabinusi mane darkart pravirksta. Niekad nemaniau, kad toks, regis, nekaltas prisipažinimas sukels tiek daug jausmų. Dar pats prieš kelias minutes mąsčiau apie tai, kad tai turi būti apgalvota, o dabar pasakėme tai visiškai spontaniškai...
* * *
sveiiikos
kai sakiau, kad iki naujų planuoju pabaigti istoriją, tai reiškė, jog dabar jau dalių sulauksit dažniauu🤪
ką manooot? 😋
