// Zayn
Anksti ryte pramerkęs akis ne iš karto suprantu, kas nutiko. Esu savo kambaryje ant lovos, su drabužiais ir vienas. Prieš neplanuotai užmerkiant akis, su manimi kambaryje buvo Rebecca. Panašu, kad mums čia sėdint užmigau. Nejaugi ji išėjo? Na, aš užmigau, bet ji glėjo pasilikti. Būčiau to norėjęs... Bet galbūt ji turėjo planų šiandienai?
Atsikeliu iš lovos su, nuo nepatogios miego pozicijos, šiek tiek skaudančia nugara ir kaklu, ir iškart nueinu į dušą. Čia Rebecca ir vėl nė akimirkai nepalieka mano minčių. Ar visad taip turi būti santykių pradžioje? Kodėl nepamenu, kad taip būtų buvę anksčiau? Niekad nebuvau niekuo toks apsėstas ir niekad apie jokią merginą nesu galvojęs ištisas savaites, diena iš dienos. Įdomu, ji taip pat apie mane galvoja? Nesitikiu, kad ji apie mane galvoja tiek, kiek aš apie ją, nes tikriausiai yra nesveika vieną žmogų galvoje turėti tiek daug laiko, bet norėčiau, kad ji taip pat karts nuo karto pagalvotų apie mane, kuomet esame atskirai. Noriu būti jai svarbus ir noriu, kad Rebecca žinotų, kad visad gali man viską pasakyti. Noriu būti pirmasis, kuris sužino apie dalykus, jai neduodančius ramybės. Ne Josh, ne dar kas nors, bet aš. Noriu būti ne tik jos vaikinas, bet geriausias draugas. Nenoriu turėti tiesiog draugiškus santykius su ja, nes antraip viskas baigsis kaip su Alice, tačiau noriu, kad ji pasitikėtų manimi ir nebijotų man nieko pasakyti. Tačiau iki to dar ilgas kelias.
Tik po daugiau nei pusvalandžio nusileidžiu į apačią, kur jau randu svetainėje Amber su puodeliu su kava. Vietoj pasisveikinimo, iškart paklausiu jos, kur Rebecca. Vakar, kuomet Amber parašė, jog Josh už valandos parveš ją, mudu nusprendėme eiti į mano kambarį, kur, regis, ir užmigau.
– Rebecca išvažiavo su Josh namo. – pasako, kuomet atsisėdu šalia jos. – Ji nusileido, kai grįžome. Sakė, kad miegi, tad verčiau važiuos namo.
Norėčiau pagaliau rasti ją ryte pabudęs šalia. Norėčiau, kad miegoti kartu būtų normalu bei nekiltų net abejonės, ar pasilikti nakčiai. Bet galbūt ji supyko, nes taip keistai elgiausi ir taip ir nepasakiau, kas nutiko? Rebecca tikrai ant manęs supyko. O mudu kartu vos kelios dienos! Bet jeigu tik ji žinotų... Ji nustebtų sužinojusi, ką vien jos žvilgsnis daro su manimi.
– Ar ji neatrodė pikta?
– Judu susipykote? – nestipriai suraukia antakius Amber.
– Ne, – greitai papurtau galvą. – Tikiuosi, – tyliau sumurmu.
– Ji neatrodė pikta, – paprastai gūžteli pečiais. – Sakyčiau netgi laiminga.
Šiek tiek lengviau atsidūsu. Galbūt tada viskas gerai? Mažiausiai ko noriu, tai su ja pyktis. Nenoriu jokių ginčų, kol viskas nėra pastovu ir žinau, kad bent kada gali iširti. Prisiekiu daryti viską, kad tik šituos santykius išsaugočiau. Bet tikiuosi, kad nieko daryti neprireiks. Kad viskas bus gerai ir mums viskas pavyks.
– Kaip judu su Josh? – atsisuku į Amber stengdamasis bent akimirkai iš minčių išmest Rebeccą.
– Nežinau, – sumurma mergina nepakeldama akių.
– Judu vis dar nesate kartu, argi ne?
– Tikriausiai ir nebūsime, – atsidūsta ir aš susiraukiu.
– Ką turi omeny?
– Man atsibodo tai. Nemanau, kad noriu visą tai tęsti, jeigu Josh net nenori būti kartu. Negaliu priversti jo, jeigu jis nenori.
Negaliu suprasti, kodėl Josh delsia. Arba nori būti su ja, arba ne. Nereikia žaisti.
– Jau apsisprendei, ar dar tik galvoji apie tai?
– Tikriausiai, kad apsisprendžiau, – atsidūsta. – Visą šį laiką galėjau praleisti su kuo nors, kam tai rūpėtų.
Esu tik dvejais metais vyresnis už Amber, todėl man beveik visą savo gyvenimą gyvenus su mergina, labai padeda geriau suprasti Rebeccą. Žinau, ko geriau nedaryti ar nesakyti. Mudu su Rebecca galbūt dar nebūtume kartu, jeigu nebūčiau matęs, kaip Amber kremtasi ir abejoja dėl Josh. Nenorėjau Rebeccai dėl savęs sukelti jokių abejonių.
// Rebecca
Ryte nusileidusi į svetainę, randu čia sėdintį Josh. Šiandien ir vėl pabudau šiek tiek po pietų, kadangi namo grįžau vėlai, o dar po to ilgai negalėjau užmigti. Nors nieko įpatingo ir nenutiko, iš Zayn namų grįžau kaip niekad laiminga. Nors jis ir elgėsi keistai, visąlaik atrodė paskendęs savo mintyse ir į klausimą atsakydavo tik keliskart paklaustas, mudu vis vien turėjome gražią dieną ir gerai praleidome laiką. Prieš grįžtant Amber, mes nusprendėme eiti į Zayn kambarį, kur tęsėme filmą, kurio taip ir nebaigėme žiūrėti. Vaikinas užmigo galvą padėjęs ant mano krūtinės ir, kad ir kaip kvailai tai skamba, aš tik tuo metu suvokiau, kad mudu tikrai esame pora. Žinojau tai, bet tik tuomet tai visiškai supratau ir įsitikinau tuo. Visąlaik stebėjau jį galvodama apie tai, kad šalia manęs yra mano vaikinas. Mano. Tačiau nežinojau, ar turėčiau pasilikti nakčiai, ar ne. Bet supratau, kad man teks jį pažadinti, jog persirengtume bei paklotume lovą, tad nusprendžiau leisti jam pamiegoti. O ir pati neturėjau savo pižamos, kurią galėčiau apsirengti, todėl, kuomet Josh parvežė Amber, nusprendžiau su juo važiuoti namo.
– Ar šiandien susitinki su Amber? – paklausiu.
– Taip, tikriausiai, – paprastai linkteli galva.
Man nieko nespėjus atsakyti, pajuntu, kaip telefonas kišenėje suvibruoja ir išsitraukusi jį, pamatau žinutę nuo Zayn. Nusišypsau perskaičiusi ją. Zayn rašo, kad pakentėčiau ir neičiau valgyti, nes jis nori nusivežti mane pusryčių. Parašiusi, kad jis už valandos atvažiuotų manęs, nuskubu į dušą. Mudu tikrai visai kaip pora... Nepamenu, kada buvau tokia laiminga, ir kaip noriu, kad tai tęstųsi visada...
Visgi susiruošti man užtrunka kiek daugiau nei valandą, tad persirengusi ir pasidažiusi, jau randu apačioje manęs laukiantį juodaplaukį. Mėginu sulaikyti šypseną jį pamačiusi, tačiau man tai sunkiai sekasi. Zayn taip pat šypteli ir man priėjus arčiau, jis greitai nieko nesakęs suglaudžia mūsų lūpas pasisveikindamas. Lūpdažis, kurį taip intensyviai tvarkiau priešais veidrodį, ir vėl sugadintas...
– Eime, – pasako atsitraukęs ir suėmęs mano ranką išsiveda mane iš namų. – Viskas gerai? – paklausia mums įlipus į jo mašiną.
– Ka turi omeny? – nestipriai suraukiu antakius.
– Turiu omeny, ar viskas gerai? – pakartoja priversdamas mane pavartyti akis.
– Kodėl turi būti blogai?
– Dėl vakar. Tu išėjai, pamaniau, kad supykai. – pasako išvažiuodamas iš Josh namų kiemo.
– Kodėl turėjau pykti?
– Visąlaik klausei, ar viskas gerai, bet nieko taip ir nepasakiau...
– Tai visgi pripažįsti, jog nebuvo viskas gerai? – nutraukiu Zayn.
– Na... – jaučiu, kaip vaikinas sutrinka. – Nieko blogo nebuvo... Turiu omenyje...
– Man tiesiog smalsu, – neleidžiu jam pabaigti, supratusi, kad jis neranda tinkamų žodžių. – Smalsu, kodėl nenori man papasakoti, kas neduoda tau ramybės, bet neversiu sakyti, jei jau taip nenori...
– Tu neduodi man ramybės, – su žaisminga šypsena žvelgdamas į kelią pasako. Pavartau akis ir atsidususi nusisuku į langą.
– Kai norėsi papasakoti, aš būsiu pasiruošusi išklausyti, – sumurmu.
– Tu manęs klausi, tačiau kuomet pasakau, netiki manimi, – Zayn nusijuokia, bet nieko jam neatsakau.
Jeigu aš turėčiau kokią problemą, kurios negalėčiau išmesti iš galvos, papasakočiau jam, nenorėčiau viena su tuo tvarkytis. Bet jeigu jam tai tik žaidimas ir šie santykiai nam tik tiek ir reiškia, tuomet puiku. Aš taip pat galiu žaisti. Dabar tikrai šiek tiek supykau ant jo. Nenoriu turėti jokių paslapčių, bet jis pats man nieko nesako.
* * *
Labaass
tikriausiai jau supratot, kad dabar jau dalys bus retesnės))))):
Parašyyykit, ką manoot!🥺❤️
VOTE⭐️👇🏿😄
