// Rebecca
Jaučiu, koks įsitempęs mano kūnas, bet negaliu nieko sau padaryti. Vienintelis dalykas, kurį galiu įsivaizduoti sėdėdama kartu su Zayn mašinoje, kaip trenkiamės į kitus automobilius. Kaip patenkame į dar vieną avariją. O visas mašinos vidus persismelkęs vaikino kvapo taip pat nepadeda blaiviai mąstyti, o tik verčia vis nejučiomis giliai įkvėpti, kol įtemtai žvelgiu į kelią, nors ir nevairuoju.
– Kas tau? – į mane atsisuka Zayn, kuomet netikėtai aikteliu, jam pernelyg staigiai sustojus prie šviesoforo.
– Nieko, – sumurmu nuleidusi galvą, jusdama, laip kūną išpila šaltas prakaitas. Susigėstu dėl tokios savo reakcijos. – Kodėl Josh neatvažiavo? – dar kartą paklausiu, mėgindama nukreipti mintis kur nors kitur.
– Man važiuojant parsivežti Amber, pakeliui paimti ir tave, – gūžteli pečiais šalia sėdintis vaikinas ir pradeda važiuoti vos užsidega žalias šviesoforo signalas.
Linkteliu ir keletą akimirkų tarp mūsų ir vėl įsivyrauja tyla. Bet tada susimąstau, prisiminusi, kaip vienąkart važiavome į Zayn namus.
– Visai ne, – susiraukiu ir papurtau galvą. – Tavo namai visai kitoje pusėje, – atsisuku į jį ir pastebiu, kaip Zayn nusišypso žvelgdamas į kelią. Nieko neatsako. – Kodėl tai darai?
– Man nesunku parvežti tave namo, – šio atsakymo laukti tenka keletą sekundžių.
Ar jis apsimeta kvailu, ir kad nesupranta klausimo? Ar mano, jog man tikrai taip rūpi dėl ko veža mane namo?
– Ne tai, – nesusilaikau nepavarčiusi akių dėl to, kaip jis mano, kad išsisuks nuo klausimo. – Kam viskas apskritai? Viskas, kas vyksta, ir ką tu darai. – paklausiu prisiminus, kaip jis pabučiavo mane.
– Koks skirtumas? Juk tau tai patinka, – jis ir vėl kiek delsia prieš atsakydamas.
– Tu to nežinai, – kuo užtikrinčiau mėginu atsakyti.
Zayn, be abejo, teisus, bet nenoriu, kad jis tai žinotų. Man patinka tai, kas vyksta. Man patinka, kaip Zayn elgias pastaruoju metu. Tik nežinau, kokia viso to prasmė, ir ar tai apskritai į kur nors veda.
– Nemeluok sau, Rebecca. Juk pati žinai, jog tau patinka.
Galėčiau jam pasakyti, jog, taip, jis teisus. Jog man patinka viskas, kas vyksta, bet mane erzina jo užtikrintumas ir toks pasitikėjimas savimi. Jis visai kaip Alex. Nenoriu to jam pasakyti garsiai vien dėl principų, nes žinau, kaip tai jam paglostytų ego. Jau pasakiau jam, jog seniau jaučiausi taip, antrą kartą pirmoji to nedarysiu. Tuomet Zayn taip pat laikėsi savo principų, pažiūrėsime, ar sugebės juos peržengti bent šįkart.
– Kad ir kiek blaškytumeis tarp manęs ir Alex, tikiu, jog pasirinksi teisingai, – vis dar kalba vaikinas. Kad tik jis žinotų, jog aš jau seniausiai pasirinkusi... – bet juk ir pati žinai, kad tavęs Alex nė kiek nedomina.
Vis tas jo perdėtas pasitikėjimas savimi... Jis matė, kaip nustūmiau Alex, kai jis pabučiavo mane, ir tai tikrai padeda Zayn ego augti. Jo aš neatstūmiau ir tai jis priima kaip pranašumą... Bet tikrai negalėjau bučiuotis su Alex ir apsimesti, kad man tai patinka. To būtų per daug. Jau beveik gailiuosi, jog išvis leidau Alex manyti, kad jis turi šansą. Tai buvo klaida...
* * *
Laaabasss
