Visą kelią mėginau Rebeccą nuraminti, jog viskas gerai, tačiau ji tik kelis kartus paprašė, jog patylėčiau. Ji sėdi visa sunerimusi ir beveik nekalba. Mąsto, kas galėjo nutikti.
- Juk visai neseniai buvome pas ją, jai viskas buvo gerai. - tariu. - Negali būti kas nors rimto.
- Ar matei, kokia pavargusi ji atrodė?
- Juk sakė, jog prastai miega, - prisimenu Rebeccos mamos žodžius.
- O mes ir patikėjome, - sumurma mergina.
Nieko neatsakau. Atsidūstu. Matau, kaip Rebecca jaudinasi ir nervinasi. Mašinoje jos kojos nervingai juda, ji vis tampo savo ties keliais plėšytų džinsų siūlus. Kandžiodama savo apatinę lūpą žvelgia pro langą. Iš tiesų per šiuos kelis mėnesius man ir pačiam pradėjo visai patikti Rebeccos mama. Ji visad buvo maloni, rūpinosi mumis, klausdavo, kaip mums sekasi ir ar viskas gerai. Tad ir pačiam šiek tiek neramu. Tačiau stengiuosi pernelyg apie tai negalvoti. Viskas bus gerai.
Uždedu delną Rebeccai ant kelio, tačiau ji nereaguoja. Vis žvilgčioju į gale vaikiškoje kėdutėje sėdinčią Lucy. Ji buvo nepatenkinta, kad buvo pažadinta, tačiau dabar ir vėl miega.
Važiuojant Rebecca vis prašo paskubėti, nors ir taip viršiju leistiną greitį. Tai pirmas kartas, kuomet ji prašo paskubėti, o ne važiuoti lėčiau. Ligoninės aikštelėje sustoju po beveik valandos. Rebecca greitai iššoka iš mašinos. Matau, kaip ji visa virpa. Paimu jau beveik pabudusią Lucy. Ji nori eiti pati, tačiau Rebecca nori paskubėti, todėl nepaleidžiu jos. Uždedu ranką merginai ant pečių, norėdamas, jog ji nurimtų, nors tai ir nepadės. Jaučiu, kokia ji įsitempusi. Tokia ji bus tol, kol pati nepamatys mamos ir įsitikins, jog jai viskas gerai.
- Viskas gerai, - tyliai tariu lūpas priglaudęs jai prie plaukų.
- Paskubėkime, - atsidūsta Rebecca.
Ligoninėje užtrunkam, kol randame reikiamą vietą, o pagaliau priėjus palatą, prie mūsų prieina daktaras klausdamas, kas mes ir pas ką atėjome. Pasirodo, prieš atvykstant reikia pranešti. Apie tai nepagalvojome. Tai Rebeccai kainuoja dar papildomas bent penkiolika minučių streso. Lucy lyg suprasdama, kad šįkart tai rimta, ramiai mano rankose žaidžia su savo pirštais ar rankose laikomu triušiu ir dairosi aplinkui.
Kuomet pagaliau galime įeiti į palatą, Rebecca sustojusi prie durų giliai įkvepia. Delną uždedu jai ant nugaros. Trumpai pakelia juodas akis į mane. Paskutinį kartą atsidususi, atsargiai pradeda daryti baltas palatos duris. Vos įėję, iškart atpažįstu lovoje gulinčią Rebeccos mamą. Šalia jos sėdi moteris. Tai jos kaimynė. Pamenu, kai kartą atvažiavę pas Rebeccos mamą, radome ją namuose.
Pamačiusios mus, moterys atsisuka. Matau, kaip Rebeccos akyse susikaupia ašaros, žvelgiant į išblyškusį mamos veidą. Ji greitai prieina arčiau. Kita moteris atsistoja ir pasakiusi, jog eina kavos, išeina. Tikriausiai tik norėjo palikti mus vienus.
- Kas nutiko? - net nepasisveikinusi paklausia atsargiai apkabinusi mamą. Girdžiu, kaip Rebecca pravirksta.
- Neverk, - švelniai tyliu balsu taria jos mama. - viskas gerai.
Matau, kaip Rebeccai atsitraukus, jos mama šypsosi. Atsisukusi, pasisveikina su manimi.
- Kas nutiko? - pakartoja mergina. Moteris atsidūsta.
- Nesijaudink dėl manęs, - švelniai sako nubraukdama Rebeccai nuo veido plaukus.
- Mama! - merginai iš akių stipriau pasipila ašaros. Negalėdamas žiūrėti į tai, prieinu arčiau ir švelniai spusteliu jai petį.
