- Prašau leisk viską tau paaiškinti, - prašo stovėdamas priešais duris, neleisdamas man išeiti. - Galiu tau paaiškinti. - Zayn balsas nervingas. - Išklausyk mane, prašau...
- Aš klausau, bet tu nieko nesakai! - neišlaikiusi šūkteliu. - Tačiau, kad ir ką pasakytum, tai fakto, jog laiką leidai su kita mergina, kol man melavai, jog esi su vaikinasi, nekeičia.
- Žinau, - jis giliai atsidūsta. - Paklausyk, tai nutiko tą vakarą, kuomet nusprendei likti namuose...
- Aš visada lieku namuose, - piktai tariu priversdama vaikiną giliai įkvėpti.
- Pirmąjį kartą, kuomet buvai su Kylie, - taria. - Sakei, jog ateisi, tačiau...
- Ir todėl nusprendei, jog tau reikia kitos? - ir vėl piktai pasakau.
- Ne, - Zayn taip pat šūkteli. Matau, kaip jis taip pat pradeda šiek tiek nervintis ir pykti. - Liaukis mane pertraukinėjusi, - Delnu persibraukia sau per juodus plaukus. - Tada dar nežinojau, jog liksi namuose. Buvau toks girtas... Maniau, jog ji, tai tu.
- Tiek laiko melavai ir buvai su manimi, kai visą šį laiką turėjai kitą? - ir vėl nesugebu sulaikyti ašarų.
- Aš neturiu kitos, Rebecca, - Zayn laikosi nepratrūkęs ir neapšaukęs manęs. - Ji norėjo kad būčiau su ja, antraip ji apie tai būtų pasakiusi tau...
- Mano mama buvo teisi dėl tavęs, tu nepasikeitei. - piktai tariu žiūrėdama į jį. - Jei nenorėjai šio vaiko, reikėjo tai pasakyti pačioje pradžioje.
- Ką? - vaikinas susiraukia. - Nenoriu? Rebecca, - Zayn darkart giliai atsidūsta mėgindamas nurimti. - aš noriu ir laukiu jo. Ar bent klauseisi, ką tau sakiau? Noriu, kad būtum čia, su manimi. Nenoriu, kad išeitum. Prašau, Rebecca... Aš... Aš myliu tave.
Sarkastiškai nusijuokiu pro ašaras dėl jo žodžių. Papurtau galvą.
- Pasitrauk, - prašau stovėdama priešais jį.
- Rebecca... - Zayn ištiesia ranką suimdamas man riešą, tačiau greitai patraukiu savo ranką.
- Nedrįsk manęs daugiu liesti.
- Nenoriu, kad išeitum...
- Tuomet turėsi pasistengti labiau, o dabar... - giliai įkvepiu. - Dabar tarp mūsų viskas baigta. - Ištariu ne taip užtikrintai, kaip tikėjausi, jog tai skambės mano galvoje.
- Ne, - matau, kaip vaikino rudose akyse kažkas spindi. Ašaros? Gali būti. - Prašau...
- Pasitrauk, - kiek galėdama griežčiau ištariu, tačiau mano balsas vis vien dreba.
Vis dėlto Zayn paeina žingsnį į šalį. Giliai širdyje tikėjausi, jog jis to nepasitrauks... Atsidususi žengiu durų link...
// Zayn
Praėjo keli mėnesiai, kaip Rebecca išėjo. Aš ir nesitikėjau, jog ji apsidžiaugs sužinojusi, bet nemaniau, jog taip staiga sumanys skirtis. Tačiau ko galėjau tikėtis? Tiek savaičių melavau jai.
Mia, toji mergina, sužinojusi, jog Rebecca viską sužinojo, nusiuntė visas tas nuotraukas jai. Galiu tik įsivaizduoti, kaip jautėsi Rebecca... Niekad nemaniau ją sutikęs, jog kada nors ji man tiek reikš, tačiau tikrai... myliu Rebeccą ir nenorėjau, jog viskas baigtųsi taip.
Tuo labiau kad ji laukiasi... Tikėjau, jog jai pagimdžius gyvensime įprastą gyvenimą, kaip ir dauguma. Maniau, jog būsime tikra šeima, ramiai gyvensime trise, o vėliau... vėliau galbūt keturiese ar net penkiese. Taip, aš išties taip toli žiūrėjau, o viskas baigėsi taip.
* * *
laaabas darkart(((:
jau rytooj epilogas, kaaaip laukiuu🤪🤪
