// Rebecca
Pastarąsias dienas iš kambario išėjusi buvau vos keletą kartų. Tą naktį, kai grįžome namo, pasakiau Josh tik svarbiausius dalykus ir visą kitą pažadėjau papasakoti kitą dieną. Labai sunkiai, bet visgi jis galiausiai sutiko. Visą naktį tikėjausi, jog jis pamirš, tačiau jau kitą rytą atėjo į mano kambarį prašydamas jam viską papasakoti, ir aš neturėjau, kur dėtis. Iš pradžių šiek tiek susipykome ir keletąkart susiginčijoms, bet vėliau viskas lyg ir išsisprendė. Papasakojau jam visiškai visą istoriją ir daugybę kartų verkiau apie tai kalbėdama.
Tačiau jaučiuosi blogai, jog visą šį laiką nepasakiau to Josh, nors dabar jis ir žino, nesijaučiu geriau. Tad nusprendžiau bent kuriam laikui nesirodyti jam. Taip pat labai bijojau, jog Zayn nesugalvotų atvažiuoti. Jaučiuosi blogai ir prieš jį. Gėda prisiminus, kiek kartų pradėjau priešais jį verkti. Kaip verkiau apsikabinusi jį... Neturėjo taip nutikti. Nenorėjau pasirodyti tokia silpna. Tačiau negalėjau nieko sau padaryti! Jaučiausi, ir vis dar jaučiuosi, be proto kalta. Josh man tikrai labai svarbus ir nenorėjau su juo pyktis, o ir per mane dar jiedu ir su Amber susipyko. Nors, tiesa, viskas dabar jau tarp jų ir vėl gerai.
Šįvakar jau neskubėdama ir vis niekaip iš galvos negalėdama išmesti tos nakties, baigusi darbą einu namo. Vis mąstau apie tai, kaip Zayn atėjo pas mane, koks susirūpinęs buvo, ir kaip stengėsi mane nuraminti. Gera tai prisiminti, bet tuo pačiu ir taip nemalonu. Nežinau, ką jis turėjo pagalvoti, kuomet tiek kartų priešais jį apsiverkiau... O jam teko mane raminti... Dabar man gėda. Prisiekiu daugiau niekad nebegerti prie žmonių, prieš kuriuos vėliau gali būti gėda. Jis neturėjo manęs tokios pamatyti!
Grįžtu į tuščius namus. Josh kažkur išvažiavęs. Ir gerai. Turėsiu keletą akimirkų pabūti viena. Josh visad užeina į mano kambarį pažiūrėti, kaip aš. Bet aš noriu pabūti viena, nors jis nuolat kartoja, jog nustočiau taip elgtis, jog jis dėl nieko nebe pyksta, ir, kad viskas gal būti, kaip buvę. Buvau nustojusi apie tai galvoti, tačiau dabar ir vėl, kaip niekad anksčiau, noriu gyventi viena. Kartais jaučiuosi taip, lyg trukdyčiau Josh, kad ir kiek jis kartoja, jog taip nėra. Jis sakė, jog ir nenorėtų, kad kol kas išsikraustyčiau iš jo namų, ir kad jam patinka, kai būnu čia, bet žinau, kad vis tiek teks išsikraustyti kažkada. Juk jis vis tiek, tikriausiai, nori, kad dažniau pas jį būtų Amber, jog jiedu galėtų būti dviese...
Virtuvėje pasidariusi sau puodelį kavos atsisėdu, bet sėdėti galiu neilgai. Suskambęs durų skambutis priverčia atsidusti ir atsistoti nuo kėdės. Giliai viduje, dalelė manęs tikisi, jog tai Zayn atvažiavo, kadangi Josh juk turi raktus, tad į duris neskambintų. Ir tikrai. Kieme pro langą galiu matyti Zayn mašiną. Priėjusi prie durų užsimerkusi giliai įkvėpiu ir galvoje surepetuoju, kaip jam pasakau, kad dabar Josh nėra namuose. Kelis kartus dar giliai įkvėpusi ir iškvėpusi, nustačiusi abejingą veido išraišką ir greit rankomis perbraukusi per plaukus, iš lėto pradedu rankinti duris. Atidarau duris, tačau mano nusivylimui priešais mane stovi ne Zayn. Tai Amber, Kylie ir Jessy. Ar kas nutiko? Tačiau ne. Jos neatrodo susirūpinusios, verčiau priešingai - laimingos. Jos pasisveikina ir nieko nelaukusios įeina į namus.
– Šįvakar vaikinai kartu, pamanėme, jog nepaliksime tavęs vienos, – nusišypso Kylie, man uždarius duris.
Atsidūstu. Verčiau jau būtų palikę... Tikėjausi ramaus vakaro. Viena.
– Josh sakė, kad retai teišeini iš kambario, nusprendėme, kad turėtume tai pakeisti, – taip pat su šypsena pasako Jessy.
– Puiku, – sumurmu nusekdama paskui merginas į virtuvę.
– Beje, – vėl išgirstu šviesiaplaukės balsą, –atleisk, jog pasakiau tai prie Josh ir visų kitų, – Tikrai maniau, jog jis žino...
– Viskas gerai, – tyliau tariu nutraukusi ją. – Ar norite ko nors? – suprantu, kad tikriausiai turėčiau pasiūlyti joms. Amber pasirenka kavą, o Jessy su Kylie - arbatą.
– Ką padarei Zayn, jog pastarąsias dienas jis lyg nesavas? – nusijuokia Kylie, kuomet nueinu joms daryti jų gėrimus.
– Ką? – susiraukiu ir atsisuku į merginas, sėdinčias prie stalo. Per šias dienas nebuvau sutikusi Zayn.
– Jis visąlaik susimąstęs, tačiau nenori pasakyti kodėl, – atsidūsta Amber. – Netgi man! Tik Harry apie tai žino daugiau.
– Harry man taip pat nenorėjo pasakoti, kas jam, – pavarto akis Kylie. – Tačiau leido suprasti, jog su tuo susijusi tu.
– Aš nieko nepadariau.
– Turime omeny, jog, tikriausiai, nutiko kas nors gero, – taria Jessy. – Žinai, anksčiau jam tikrai buvo blogai, – atsidūsta mergina ir suprantu, jog ir vėl grįžo prie tos temos.
– Nes jis manė, kad nužudė mane, – sumurmu nuleidusi galvą ir nusisuku iš spintelės imdama puodelius.
– Žinoma, tačiau ne tik tai, – dabar jau girdžiu kalbamt Amber. – Pažįstu jį geriau nei bet kas kitas. Gyvenu su juo visą savo gyvenimą. Žinau, kad jis jautė kaltė ne tik už tai.
Nežymiai atsidūstu, bet nieko neatsakau. Nenoriu kalbėti apie tai. Norėčiau, kad to nebūtų buvę...
– Iš tiesų, gali mums viską sakyti, jeigu tik nori, – atsidūsta ir Kylie. – Turiu omenyje ne apie Zayn, o apskritai. Būtų smagu ir vėl būti kartu. Visai kaip tuomet.
Padedu joms puodelius ir sunkiai šypteliu atsisėdusi šalia. Dėl šito ji teisi.
Prisimenu, kai paprašiau Zayn apsispręsti, ko nori, jis pasakė, jog jau yra apsisprendęs, tačiau turėtume apie tai pasikalbėti vėliau. Kada tas vėliau? Ko jis delsia?Tačiau dabar stengiuos bent kuriam laikui pamiršti apie Zayn, o klausytis merginų. Pagaliau pakeičiame temą ir likusį laiką apie Zayn niekas nebeužsimena. Galiausiai atsipalaiduoju ir jaučiu, kad galiu pilnai įsijausti į pokalbius su jomis ir bent akimirkai pamiršti visą kitą. Tiesiog kalbėtis su jomis visai kaip anksčiau.
* * *
Laaabasss
